Bostono arbatėlė, įvykusi 1773 metų gruodžio 16 dieną, yra vienas reikšmingiausių įvykių Amerikos istorijoje, nulėmusių Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kovą. Šis drąsus pasipriešinimo aktas britų valdžiai nebuvo vien tik spontaniškas pykčio proveržis dėl arbatos mokesčių. Tai buvo kulminacija ilgai trukusios įtampos tarp Didžiosios Britanijos ir jos trylikos kolonijų Šiaurės Amerikoje.
Priešistorė: auganti įtampa
Po Septynerių metų karo (dar žinomo kaip Prancūzų ir indėnų karas Šiaurės Amerikoje), Britanijos iždas buvo išsekęs. Siekdama padengti karo išlaidas ir išlaikyti kariuomenę kolonijose, Britanijos vyriausybė ėmėsi įvairių mokesčių politikos kolonistų atžvilgiu. Šie mokesčiai, įskaitant Antspaudo mokestį, Taunšendo aktus ir galiausiai Arbatos aktą, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą kolonijose.
Kolonistai jautėsi engiami, nes neturėjo atstovų Britanijos parlamente, kuris priiminėjo sprendimus dėl mokesčių („No taxation without representation” – jokio apmokestinimo be atstovavimo). Jie manė, kad jų teisės, kaip britų piliečių, yra pažeidžiamos. Be to, mokesčiai smarkiai paveikė kolonijų ekonomiką, ypač prekybą.
Taunšendo aktai, įvedę muitus įvairioms prekėms, įskaitant arbatą, sukėlė boikotus ir protestus. Nors didžioji dalis Taunšendo muitų vėliau buvo panaikinta, arbata liko apmokestinta.
Arbatos aktas: paskutinis lašas
1773 metais priimtas Arbatos aktas nebuvo naujas mokestis arbatai. Jis buvo skirtas padėti finansiškai sunkioje padėtyje esančiai Britų Rytų Indijos kompanijai, suteikiant jai monopolį arbatos prekybai Amerikos kolonijose. Nors arbatos kaina kolonistams netgi sumažėjo, jie vis tiek įžvelgė čia klastą. Arbatos aktas leido Rytų Indijos kompanijai pardavinėti arbatą tiesiogiai, apeinant kolonijų pirklius, taip sužlugdant vietos verslą ir dar labiau sustiprinant Britanijos kontrolę.
Kolonistai Arbatos aktą suprato kaip dar vieną bandymą juos pavergti ir atimti ekonominę laisvę. Jie bijojo, kad jei leis Britanijai primesti tokį monopolį, tai taps precedentu ir ateityje bus įvesti kiti panašūs ribojimai.
Pasiruošimas protestui
Bostono „Laisvės sūnūs” (Sons of Liberty), slapta organizacija, kovojusi už kolonistų teises, ėmėsi organizuoti pasipriešinimą. Samuelis Adamsas, vienas iš „Laisvės sūnų” lyderių, buvo pagrindinis Bostono arbatėlės sumanytojas ir įkvėpėjas. Jis ir kiti aktyvistai rengė susirinkimus, platino informaciją apie Arbatos akto žalą ir ragino žmones imtis veiksmų.
Kai į Bostono uostą atplaukė trys laivai, pakrauti Rytų Indijos kompanijos arbata („Dartmouth”, „Eleanor” ir „Beaver”), „Laisvės sūnūs” reikalavo, kad arbata būtų grąžinta atgal į Angliją. Tačiau Bostono gubernatorius Thomas Hutchinson atsisakė leisti laivams išplaukti be iškrovimo. Įtampa augo, ir tapo aišku, kad konfliktas neišvengiamas.
Lemtingoji naktis
1773 metų gruodžio 16-osios vakarą didžiulis žmonių susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 7000 žmonių, įvyko Senojoje Pietų susirinkimų bažnyčioje (Old South Meeting House). Samuelis Adamsas pasakė kalbą, kurioje pabrėžė, kad kolonistai neturi kito pasirinkimo, kaip tik imtis ryžtingų veiksmų.
Po susirinkimo, apie 150 vyrų, persirengusių indėnais (daugiausia mohaukais), patraukė link Grifino prieplaukos (Griffin’s Wharf), kur buvo prisišvartavę laivai su arbata. Šis persirengimas turėjo simbolinę reikšmę – jis rodė, kad kolonistai tapatinasi su Amerikos vietiniais gyventojais, kurie taip pat kovojo už savo laisvę.
Tyliai ir organizuotai, vyrai užlipo ant laivų ir per kelias valandas į jūrą sumetė visą arbatos krovinį – daugiau nei 340 dėžių. Arbata buvo verta apie 10 000 svarų sterlingų (šiandienine verte – daugiau nei milijonas dolerių). Tai buvo didžiulis ekonominis smūgis Britų Rytų Indijos kompanijai ir pačiai Britanijai.
Pasekmės ir reikšmė
Bostono arbatėlė sukėlė didžiulį atgarsį tiek Amerikoje, tiek Britanijoje. Britų vyriausybė į tai atsakė griežtomis priemonėmis, vadinamaisiais „Nepakenčiamaisiais aktais” (Intolerable Acts). Šie aktai uždarė Bostono uostą, apribojo Masačusetso savivaldą ir leido britų pareigūnams būti teisiamiems Anglijoje, o ne kolonijose. Tačiau šios represijos tik dar labiau sustiprino kolonistų pasipriešinimą ir suvienijo juos kovoje už laisvę. Bostono arbatėlė tapo įkvėpimo šaltiniu kitoms kolonijoms, ir netrukus prasidėjo atviras karinis konfliktas – Amerikos nepriklausomybės karas.
Įdomūs faktai
- Nors įvykis vadinamas „Bostono arbatėle”, iš tikrųjų jokia arbata nebuvo geriama. Tai buvo protesto akcija, kurios metu arbata buvo sunaikinta.
- Arbatos dėžės buvo sumestos į vandenį, o ne sudegintos, nes „Laisvės sūnūs” nenorėjo sunaikinti jokio kito turto, tik arbatą.
- Vienas iš Bostono arbatėlės dalyvių, George’as Hewesas, teigė, kad ant vieno iš laivų denio rado pamestą arbatinuką ir jį paslėpė.
- Nė vienas iš Bostono arbatėlės dalyvių nebuvo suimtas ar nubaustas iškart po įvykio. Britų valdžia neturėjo pakankamai įrodymų, kad galėtų ką nors apkaltinti.
- Arbatos sunaikinimas užtruko apie tris valandas.
- Buvo sunaikintos trys arbatos rūšys: Bohea, Congou ir Souchong (juodosios arbatos rūšys) bei Hyson ir Singlo (žaliosios arbatos rūšys).
- Bostono arbatėlė tapo svarbia tema Amerikos folklore ir mene. Ji dažnai vaizduojama paveiksluose, aprašoma knygose ir dainose.
Bostono arbatėlės palikimas
Bostono arbatėlė yra vienas svarbiausių įvykių, lėmusių Amerikos revoliuciją ir Jungtinių Amerikos Valstijų susikūrimą. Tai buvo drąsus pasipriešinimo aktas, parodęs, kad kolonistai yra pasiryžę kovoti už savo teises ir laisvę. Bostono arbatėlė iki šiol simbolizuoja laisvės troškimą, drąsą ir kovą prieš neteisybę.
Šis įvykis primena, kad net ir maži, bet ryžtingi veiksmai gali turėti didžiulę įtaką istorijos eigai. Bostono arbatėlė įkvėpė daugybę žmonių visame pasaulyje kovoti už savo teises ir laisvę, ir jos atminimas išlieka gyvas iki šių dienų.
