Žodis „arbata” skamba beveik visose pasaulio kalbose, nors ir įvairiais variantais. Nuo kiniško „čá“ iki angliško „tea“, šis terminas apkeliavo visą pasaulį, kartu su pačiu gėrimu, jo paruošimo tradicijomis ir netgi filosofija. Šiame straipsnyje panagrinėsime žodžio „arbata“ kilmę, jo kelionę per skirtingas kalbas ir kultūras bei reikšmės niuansus.
Žodžio „arbata“ šaknys: kinų kalbos įtaka
Arbatos istorija prasideda Kinijoje, todėl ir žodžio šaknų reikia ieškoti būtent ten. Manoma, kad arbata, kaip gėrimas, atsirado maždaug prieš 5000 metų. Yra kelios legendos, pasakojančios apie atsitiktinį arbatos atradimą, dažniausiai siejamą su imperatoriumi Šen Nongu (Shennong), kuris, esą, netyčia į savo verdantį vandenį įmetė arbatmedžio lapelių.
Kinų kalboje arbata vadinama 茶, o tai tariama „čá“ (Mandarinų dialektu). Šis hieroglifas ir tarimas yra bendras daugeliui kinų dialektų, nors ir su tam tikrais regioniniais skirtumais. Pavyzdžiui, Kantono dialekte (Pietų Kinija) tarimas yra artimesnis „cha“. Tačiau būtent „čá“ variantas tapo pagrindu daugeliui kitų kalbų.
„Čá” kelias į vakarus: sausumos ir jūros keliai
Iš Kinijos arbata pradėjo plisti į kitas šalis dviem pagrindiniais keliais: sausumos (Šilko keliu) ir jūrų. Šie keliai lėmė ir skirtingus žodžio „arbata“ variantus įvairiose kalbose.
Sausumos kelias: „Čá” variantas
Šilko keliu, kuris jungė Kiniją su Vidurine Azija, Persija ir galiausiai Europa, arbata keliavo kartu su kitomis prekėmis. Šiuo keliu plintantis žodis „arbata“ išlaikė savo pradinį tarimą, artimą kiniškam „čá“.
- Persų kalba:چای (chay)
- Turkų kalba: çay
- Rusų kalba: чай (chay)
- Arabų kalba: شاي (shay)
- Hindi kalba: चाय (chay)
- Portugalų kalba: chá (nors Portugalija vėliau perėmė ir „te” variantą)
- Japonų kalba:茶 (cha, nors dažniau naudojamas o-cha, kur „o” yra pagarbumo priešdėlis)
- Korėjiečių kalba: 차 (cha)
Šiose kalbose matome aiškų ryšį su kinišku originalu. Net ir nedideli tarimo pokyčiai (pvz., „chay“ vietoje „čá“) atsirado dėl fonetinių ypatumų.
Jūros kelias: „Te” variantas
Kitas arbatos plitimo kelias buvo jūra, daugiausia per prekybinius laivus, plaukiojusius iš Pietų Kinijos (Fudziano provincijos) į Indoneziją, Malaiziją ir Europą. Šiame regione, ypač Min Nan dialekte, arbata buvo vadinama „tê“.
- Malajų kalba: teh
- Indoneziečių kalba: teh
Būtent šis „tê“ variantas pasiekė Vakarų Europą per olandų prekybininkus, kurie turėjo didelę įtaką arbatos prekyboje XVII-XVIII a. Olandų Rytų Indijos kompanija (VOC) aktyviai prekiavo arbata, importuodama ją iš Kinijos per Bataviją (dabartinę Džakartą). Todėl olandų kalboje įsitvirtino žodis „thee“ (dabar „thee“), kuris vėliau paplito kitose Europos kalbose.
- Anglų kalba: tea
- Prancūzų kalba: thé
- Vokiečių kalba: Tee
- Ispanų kalba: té
- Italų kalba: tè
- Lietuvių kalba: arbata (šis žodis yra unikalus, jo kilmė aptariama žemiau)
Lietuviškas „arbata”: išskirtinis atvejis.
Lietuviškas žodis „arbata” yra įdomus lingvistinis fenomenas, nes jis nepriklauso nei „ča”, nei „te” grupei. Jo kilmė nėra visiškai aiški, tačiau yra kelios teorijos.
Viena populiariausių teorijų teigia, kad žodis „arbata” yra kilęs iš lotyniško posakio *herba thea*, kur *herba* reiškia „žolė”, o *thea* – jau minėtas arbatos pavadinimas, paplitęs Vakarų Europoje. Šis junginys, reiškiantis „arbatos žolė”, galėjo sutrumpėti iki „arbata”.
Kita teorija sieja žodį „arbata” su lenkišku žodžiu *herbata*, kuris taip pat reiškia arbatą ir yra kilęs iš lotyniško *herba thea*. Į lietuvių kalbą šis žodis galėjo patekti per Lenkiją, su kuria Lietuva turėjo glaudžius istorinius ir kultūrinius ryšius. Tačiau, skirtingai nei daugelyje kitų slavų kalbų, lenkiškas *herbata* ir lietuviškas „arbata” išlaikė lotynišką šaknį *herba*, o ne perėmė „čaj” variantą.
Dar viena, mažiau paplitusi, bet įdomi teorija, spėja, jog žodis gali būti skolinys iš tiurkų kalbų. Joje teigiama, jog šis žodis yra kilęs iš tiurkų prokalbės žodžio * arba, reiškiančio „sėkla“ + *at, reiškiančio „mesti, šaudyti”, taigi *orbat – „mesti sėklą“, kuris galėjo reikšti arbatos lapelių metimą į vandenį ruošiant gėrimą. Ši teorija nėra plačiai pripažįstama. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dabartinėse tiurkų kalbose vartojamas iš persų kalbos pasiskolintas žodis, pagrįsti šią teoriją sunku.
Nepriklausomai nuo tikslios kilmės, lietuviškas žodis „arbata” rodo, kad kalbos evoliucija yra sudėtingas ir nenuspėjamas procesas. Žodžiai gali keliauti, keistis ir prisitaikyti prie naujų kontekstų, kartais netgi įgydami visiškai unikalią formą.
Arbata kaip kultūrinis reiškinys
Žodis „arbata“ reiškia ne tik patį gėrimą, bet ir su juo susijusias tradicijas, ritualus ir socialinius papročius. Įvairiose kultūrose arbatos gėrimas turi skirtingą reikšmę. Pavyzdžiui, Japonijoje arbatos ceremonija (chado arba sado) yra sudėtingas ir ritualizuotas procesas, turintis gilias filosofines šaknis. Kinijoje arbata yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, o arbatos namai – svarbi socialinio bendravimo vieta. Jungtinėje Karalystėje popietės arbata (afternoon tea) yra tapusi nacionaliniu simboliu.
Arbata taip pat dažnai vartojama perkeltine prasme, apibūdinant tam tikrą atmosferą, nuotaiką ar netgi socialinį statusą. Pavyzdžiui, posakis „ne mano arbatos puodelis” (not my cup of tea) angliškai reiškia, kad kažkas nepatinka arba nedomina.
Išvados: žodis, apkeliavęs pasaulį
Žodžio „arbata“ istorija yra puikus pavyzdys, kaip kalba atspindi kultūrinius mainus ir prekybinius ryšius. Nuo Kinijos kalnų iki Europos salonų, šis žodis keliavo kartu su pačiu gėrimu, įgydamas naujas formas ir reikšmes. Lietuviškas „arbata“ – išskirtinis šios kelionės etapas, bylojantis apie unikalią mūsų kalbos istoriją ir sąsajas su kitomis kultūromis. Šiandien arbata yra ne tik vienas populiariausių gėrimų pasaulyje, bet ir svarbi daugelio kultūrų dalis, o žodis „arbata“ – gyvas šios istorijos liudininkas.
