Ugniažolė, lotyniškai vadinama Chelidonium majus, yra daugiamečių augalų rūšis, kuri jau šimtmečius naudojama tradicinėje medicinoje. Lietuvoje šis augalas yra gerai žinomas ir dažnai randamas natūraliose pievose, miškuose ar sodybose. Ugniažolė turi ryškiai geltonas žiedus ir būdingą žalių lapų formą, kurią lengva atpažinti.
Šio augalo medicininė vertė kyla iš įvairių jo dalių, tokių kaip lapai, stiebai ir šaknys. Visos ugniažolės dalys yra naudojamos įvairiems negalavimams gydyti, tačiau reikia būti atsargiems dėl jų stipraus poveikio.
Istorinė ugniažolės panauda
Ugniažolė medicinoje buvo naudojama nuo senovės Graikijos laikų. Manoma, kad jos pavadinimas kildinamas iš žodžio „chelidon“, reiškiančio kregždę, nes augalas pradeda žydėti, kai grįžta šie paukščiai. Šis augalas buvo labai vertinamas senovėje dėl savo gebėjimo gydyti įvairias odos ligas, akių problemas ir virškinimo sutrikimus.
Viduramžiais ugniažolė buvo naudojama kaip veiksminga priemonė prieš karpas ir kitus odos pažeidimus. Dar visai neseniai tradicinėje medicinoje šis augalas buvo populiarus dėl savo priešuždegiminių ir antibakterinių savybių.
Ugniažolės sudėtis ir savybės
Ugniažolėse randama daugybė biologiškai aktyvių junginių, tokių kaip alkaloidai (pvz., chelidoninas, sanguinarinas ir berberinas), flavonoidai ir organinės rūgštys. Alkaloidai yra stipriai veikiančios medžiagos, kurios daro įtaką organizmui, todėl augalas turi stiprų poveikį.
Šios cheminės medžiagos suteikia ugniažolei priešuždegiminių, priešgrybelinių, antimikrobinių ir net antispazminių savybių. Kai kurie tyrimai rodo, kad tam tikri ugniažolėje esantys junginiai gali turėti netgi priešvėžinį poveikį.
Naudojimas tradicinėje medicinoje
Ugniažolė tradiciškai naudojama išoriškai ir viduje. Vienas populiariausių naudojimo būdų – tai šviežios augalo sultys, kurios taikomos tiesiogiai ant odos. Šios sultys yra žinomos kaip veiksminga priemonė nuo karpų, nuospaudų ir kitų odos darinių.
Vidinis vartojimas, pvz., arbatos ar tinktūros pavidalu, dažniausiai naudojamas virškinimo sutrikimams, kepenų ir tulžies pūslės problemoms gydyti. Ugniažolės arbata gali padėti palengvinti pilvo pūtimą, skatinti tulžies sekreciją ir gerinti bendrą virškinimo sistemos veiklą.
Vis dėlto, reikia būti atsargiems vartojant ugniažolę viduje, kadangi didesnės dozės gali sukelti nepageidaujamą poveikį, pvz., pykinimą, vėmimą ar net apsinuodijimą. Todėl prieš vartojant bet kokius ugniažolės preparatus, patartina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Ugniažolės arbatos paruošimas
Ugniažolės arbata yra populiarus būdas išgauti gydomąsias augalo savybes. Norėdami paruošti ugniažolės arbatą, sekite šiuos žingsnius:
- Surinkite šviežią ar džiovintą ugniažolės žolę. Geriausia naudoti jaunus lapus ir žiedus, nes jie turi daugiausia aktyvių medžiagų.
- Užpilkite 1 arbatinį šaukštelį džiovintos ugniažolės puodeliu verdančio vandens.
- Leiskite arbatą užsiplikyti apie 10-15 minučių.
- Nukoškite arbatą ir ją gerkite šiltą. Vartoti patartina ne dažniau kaip vieną kartą per dieną ir trumpą laiką (iki dviejų savaičių).
Šalutinis poveikis ir atsargumo priemonės
Nors ugniažolė turi daugybę naudingų savybių, reikia atsiminti, kad ji gali būti toksiška didesnėmis dozėmis. Alkaloidai, esantys augale, gali sukelti stiprių reakcijų, todėl nerekomenduojama ilgą laiką vartoti ugniažolės preparatų be medicininės priežiūros.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti nėščioms ir maitinančioms moterims, nes ugniažolės poveikis vaisiui ar mažam vaikui gali būti pavojingas. Taip pat žmonės, kurie serga kepenų ligomis arba turi silpną virškinimo sistemą, turėtų vengti šio augalo preparatų arba vartoti juos labai atsargiai.
Išvados
Ugniažolė yra galingas vaistinis augalas, kurio poveikis buvo žinomas jau tūkstančius metų. Nepaisant jo naudos, reikia būti atsargiems dėl stipraus veikimo ir galimo šalutinio poveikio. Šis augalas gali būti naudojamas tiek išoriškai, tiek viduje, tačiau visada svarbu laikytis nurodymų ir pasitarti su specialistais.
