Matcha, ryškiai žalias miltelių pavidalo produktas, pastaraisiais metais užkariavo pasaulį. Ji randama ne tik tradicinėje japoniškoje arbatos ceremonijoje, bet ir latte, kokteiliuose, desertuose ir netgi kosmetikoje. Tačiau šios populiarios arbatos istorija siekia kur kas toliau nei modernios kavinės ir socialinių tinklų nuotraukos. Kelionė prasideda senovės Kinijoje, o vėliau persikelia į Japoniją, kur matcha tapo neatsiejama kultūros dalimi.
Ankstyvoji matcha istorija Kinijoje
Matcha arbatos šaknys glūdi Tangų dinastijoje (618-907 m.) Kinijoje. Tuo metu arbata dažniausiai buvo presuojama į plyteles, kurios buvo skrudinamos ir malamos į miltelius. Gauti milteliai buvo plakami karštame vandenyje, dažnai pridedant druskos. Šis gėrimo paruošimo būdas skyrėsi nuo to, kaip geriama lapinė arbata. Būtent šis miltelių plakimo metodas yra tiesioginis matcha pirmtakas.
Songų dinastijos (960-1279 m.) laikotarpiu miltelių pavidalo arbata tapo dar populiaresnė. Čan (Zen) budistų vienuoliai atrado, kad ši arbata padeda jiems išlikti budriems ir susikaupusiems ilgų meditacijos valandų metu. Arbata tapo ne tik gėrimu, bet ir svarbia dvasinės praktikos dalimi. Vienuoliai sukūrė ritualizuotą arbatos paruošimo ir vartojimo būdą, kuris vėliau išsivystė į japonišką arbatos ceremoniją.
Matcha kelionė į Japoniją
Japonų vienuolis Eisai, grįžęs iš studijų Kinijoje 1191 m., dažnai laikomas asmeniu, kuris atvežė matcha į Japoniją. Jis ne tik atsivežė arbatos sėklų, bet ir Čan budizmo mokymus, kuriuose arbata vaidino svarbų vaidmenį. Eisai tikėjo arbatos gydomosiomis savybėmis ir netgi parašė knygą „Kissa Yōjōki” („Arbatos gėrimas sveikatai”), kurioje propagavo arbatos vartojimą sveikatos labui. Iš pradžių matcha buvo vartojama daugiausia vienuolynuose ir aukštuomenės tarpe.
Matcha ir arbatos ceremonija (Chanoyu)
Per Kamakura (1185-1333 m.) ir Muromači (1336-1573 m.) laikotarpius matcha tapo vis labiau susijusi su samurajų klase. Arbatos gėrimo ritualas tapo rafinuotesnis, o XV amžiuje Sen no Rikyū, laikomas įtakingiausia figūra japoniškos arbatos ceremonijos istorijoje, suformulavo keturis pagrindinius arbatos ceremonijos principus: harmoniją (wa), pagarbą (kei), tyrumą (sei) ir ramybę (jaku). Šie principai iki šiol yra japoniškos arbatos ceremonijos, vadinamos Chanoyu arba Sado, pagrindas.
Arbatos ceremonija nėra tik arbatos gėrimas. Tai yra holistinė patirtis, apimanti architektūrą, sodininkystę, meną, keramiką ir netgi kaligrafiją. Ceremonijos metu naudojami specialūs indai ir įrankiai, kiekvienas turintis savo reikšmę ir istoriją. Pats matcha paruošimas yra meditatyvus procesas, reikalaujantis susikaupimo ir dėmesingumo.
Matcha Edo laikotarpiu (1603-1868 m.)
Edo laikotarpiu matcha išliko aukštuomenės ir samurajų gėrimu, tačiau jos auginimas ir gamyba toliau tobulėjo. Uji regionas netoli Kioto tapo pagrindiniu aukštos kokybės matcha gamybos centru, ir šis statusas išlieka iki šių dienų. Atsirado skirtingos matcha rūšys, skirtos tiek ceremonijoms, tiek kasdieniam vartojimui.
Matcha Meidži restauracijos laikotarpiu (1868-1912 m.) ir vėliau
Meidži restauracija atnešė didelių pokyčių Japonijai, įskaitant ir arbatos kultūrą. Nors arbatos ceremonija išliko, matcha tapo prieinamesnė platesniam gyventojų ratui. Pradėtos kurti naujos matcha rūšys ir gamybos metodai, o XX amžiuje matcha pradėjo savo kelią į Vakarų pasaulį.
Matcha šiuolaikiniame pasaulyje
Šiandien matcha yra globalus fenomenas. Ji ne tik geriama kaip tradicinė arbata, bet ir naudojama įvairiuose maisto produktuose ir gėrimuose. Matcha latte, matcha ledai, matcha pyragaičiai – tai tik keli pavyzdžiai. Moksliniai tyrimai patvirtina matcha naudą sveikatai, įskaitant antioksidacines savybes, gebėjimą gerinti koncentraciją ir suteikti energijos. Šis senovinis gėrimas, kilęs iš budistų vienuolynų, sėkmingai prisitaikė prie šiuolaikinio gyvenimo tempo ir poreikių.
Matcha auginimo ypatumai
Matcha gaminama iš specialiai auginamų arbatos krūmų (Camellia sinensis). Skirtingai nuo kitų žaliųjų arbatų, matcha krūmai prieš derliaus nuėmimą yra uždengiami nuo tiesioginių saulės spindulių. Šis procesas, trunkantis kelias savaites, sulėtina augimą ir padidina chlorofilo bei L-teanino kiekį lapuose. Būtent chlorofilas suteikia matcha ryškiai žalią spalvą, o L-teaninas – saldų skonį ir raminantį poveikį.
Po derliaus nuėmimo lapai yra garinami, kad būtų sustabdytas oksidacijos procesas, o tada džiovinami. Išdžiovinti lapai, vadinami tencha, yra rūšiuojami, nuo jų pašalinami stiebai ir gyslos. Galiausiai tencha lapai yra lėtai malami akmeninėmis girnomis į smulkius miltelius – matcha.
Ateities perspektyvos
Matcha populiarumas ir toliau auga, o jos pritaikymo galimybės atrodo beribės. Nuo tradicinės arbatos ceremonijos iki inovatyvių kulinarijos eksperimentų – matcha užima tvirtą vietą tiek Rytų, tiek Vakarų kultūrose. Tikėtina, kad ateityje matysime dar daugiau matcha produktų ir jos panaudojimo būdų, o šios unikalios arbatos istorija toliau bus rašoma.
